Antradienį švenčiamas šv. Jono Krikštytojo Nukankinimo minėjimas, kuris Bažnyčios liturgijoje yra privalomas. Pranašas Jonas Krikštytojas dar vadinamas Kristaus pirmtaku, nes paskelbė priartėjusią laiko pilnatvę kviesdamas „taisyti Viešpačiui kelią“ ir „ištiesinti jam takus“. Tačiau atsiskyrėliškai gyvenęs Mesijo pranašas, suimtas ir uždarytas valdovo Erodo rūmų kalėjime, buvo jo įsakymu nukirsdintas. Jono Krikštytojo liudijimas iki kraujo praliejimo pristatomas antradienio Mišių Evangelijoje pagal Morkų.
Šv. Jono Krikštytojo Nukankinimo minėjimas glaudžiai siejasi su Dievo gailestingumo žinia, kurią katalikų Bažnyčioje paskelbė šv. Celestinas, trumpai pabuvęs Romos vyskupu ir popiežiumi XIII amžiaus pabaigoje. Celestinas V visuotinių atlaidų jubiliejų paskelbė netrukus po išrinkimo popiežiumi, dekretu pakvietęs visus į atlaidus Šv. Jono Krikštytojo Nukankinimo šventės dieną, nuo išvakarių iki vakaro pamaldžiai užeinant į bažnyčią Akviloje, centrinėje Italijoje, jo paties sumanymu pastatytą Marijos garbei.
Kaip Jonas Krikštytojas, Celestinas V nebuvo valdžios žmogus, o asketiškas vienuolis eremitas, vardu Pietro Andželerio, vos ne keturis dešimtmečius pragyvenęs atokiuose kalnų vienuolynuose, vienas arba su bendraminčiais. Jis tapo popiežiumi nenoromis, tačiau nepaisant senyvo amžiaus, eidamas 86 ar 87 amžiaus metus, pakluso į Perudžą susirinkusių apie tuzino kardinolų sprendimui.
Nuo pirmųjų švęstų Celestino V atlaidų praėjo jau daug šimtmečių, tačiau tradicija išsilaikė. Šiemet iš eilės 723 Celestino atlaidus pradėjo Perudžos arkivyskupas kardinolas Gualtiero Bassetti, Italijos episkopato vadovas.
Pasak Perudžos ganytojo, šv. Petras Celestinas ilgus metus tyloje meditavo Abrucų kalnuose norėdamas patenkinti „Dievo ieškojimą“. Intensyvia malda ir atgaila jis troško būti apsvaigintas Dievo šviesos, kad geriau suprastų tikrąją žmogaus gyvenimo prasmę. Tapęs popiežiumi Celestinas paskelbė ypatingus atlaidus, skirtus visiems: tiek gyviesiems, apgailintiems dėl nusikaltimų, tiek mirusiems, su kuriais esame suvienyti per šventųjų bendravimą, kad ir jie galėtų laimėti Dievo Meilę, kuri nori, kad visi žmonės būtų išgelbėti, kalbėjo homilijoje Italijos vyskupų konferencijos pirmininkas.
Kardinolas sakė, jog krikščionys pašaukti būti bendruomene, kuri išeina nesustodama prie slenksčio. Jėzus žmonijai atidarinėjo daugelį durų į išsigelbėjimą. Jis tai darė ypač dviem būdais. Pirmasis - per gailestingumą. Kardinolas Bassetti samprotavo, jog rojaus vartai užsidarė dėl Adomo neklusnumo, todėl galima sakyti, kad jie vėl atsiveria tada, kai Jėzus atleidžia nuodėmes tiems, kurie į jį kreipiasi, bet ypatingai kai jis miršta už mūsų nuodėmes. Antras būdas, kuriuo Kristus atvėrė duris žmonijai buvo parodytas tada, kai priėmė stokojančius. Jis priėmė ne tik nusidėjėlius, bet ir ligonius ir atstumtuosius, pvz. sergančius raupsais, kuriems buvo uždrausta įžengti į miestą. Jėzus leidžia, kad jie būtų priimti ir integruoti. Todėl galima sakyti, kad Jėzaus įgyvendintas atleidimas susikonfigūravo ne kaip išorinė formulė, o tapo tikras per darbus.
Viešpats neprašo griežto pasninko ar marinimosi. Kristus, išvaduotojas iš nuodėmės, mums leidžia tikrai būti išeinančia Bažnyčia ir atverti širdies duris taip, kad ir mes galėtume su vargdieniais peržengti Jo gailestingumo duris. Būtent vargdieniuose, nusivylusiuose ir visuomenės atmestuosiuose matome atsispindint Kristaus ant Kryžiaus veidą. Dera prisiminti švenčiausią krikščionybės principą, visuomet saugoti kiekvieno asmens nepažeidžiamą orumą, niekuomet nepaneigiant asmeniui reikalingo gydymo ir oraus slaugymo, nedarant skirtumo ar jis iš čia, ar migrantas. Beje, šis noras eiti padėti vargdieniams nėra grįstas ideologinėmis motyvacijomis, o įvyksta per grynai evangelinį įkvėpimą, sakė Italijos vyskupų konferencijos pirmininkas. Užbaigdamas Celestino atlaidų inauguraciją jis paprašė įsidėmėti šv. Jono Pauliaus II primintą sąryšį tarp taikos, gailestingumo ir teisingumo: „Nėra taikos be teisingumo, nėra teisingumo be atleidimo“. (Vatikano radijas)
